Vestuvės. Arba- Noriu VS Reikia.

Sveiki,

Visai neseniai mano gyvenime įvyko pokyčių- ištekėjau, tad nuo šiol keičiasi mano pavardė ir dabar prisistatau- Dalė Samuolė.
Taigi... Šio įrašo tema- Vestuvės, arba- Noriu VS Reikia.

Apie vestuves, su vyru esame kalbėję tiek iki piršlybų, tiek po jų. Manau tai gan svarbus klausimas, kurį yra naudinga apsitarti dar santykių pradžioje, kad vėliau nekiltų nusivylimų dėl nesutampančių lūkesčių. Abu suprantame, kad vestuvės, kaip įvykis, nieko nepakeis- tai yra daugiau kaip vienas iš etapų, kartu patiriamų įvykių sekoje. Čia taip pat, kaip mokslai universitete- periodiniai atsikaitymai, egzaminai, o visų egzaminų egzaminas yra baigiamasis darbas. Ir nors pabaigei šį etapą, kelionė dar tik prasideda. Taip ir vestuvės mums reiškė daugiau kaip vieną iš tarpinių stotelių santykiuose.

Taigi, išsiaiškinę vienas kito požiūrį į šį klausimą, panagrinėję, ar nėra kokių nors paslėptų lūkesčių vestuvėms, pvz. "turi daryti tą ar aną, nes tai žmonos pareiga" ir atvirkščiai- „kad jau dabar tapai mano vyru, tai turi...“, priėmėme sprendimą susituokti ir neilgai trukus ėmėme aptarinėti sekančias detales.

Nuomonės, įsivaizduojant šventę, daugelyje atvejų, sutapo: kadangi tai mūsų dviejų šventė, todėl ir pati ceremonija turėtų būti tik mūsų bei apie mus. Pirmoji idėja- išvažiuoti ir susituokti tik dviese Italijoje. Net pasikonsultavome su profesionalia organizatore (jei reiks kontaktų- mielai pasidalinsiu). Tačiau dėl įvairių biurokratinių ir kitų asmeninių niuansų, Italiją nusprendėme palikti medaus mėnesiui. Apsisprendėme- savo santuoką registruojame Vilniuje, metrikacijos skyriuje (bažnyčios nesvarstėme, likome sąžiningi prieš save- nesame religingi). Vieta aiški, ir aišku tai, kad po ceremonijos keliaujame medaus kopinėti į Italiją. Hm... sekantis klausimas- kada?
Čia aš padėjau nerimauti- vasara netinka, nes Italijoj bus labai karšta, vadinasi ruduo arba pavasaris. Bet tokiu metu gali būti šalta Lietuvoje, o jei dar lietus... O kaip tada su apranga? O kur dar darbai- juk mano veikloje tai yra "sezonas", ir dar daug visokių išorinių dalykų, nuo kurių, mano nuomone, priklauso data. Čia mane nuramino vyras, užduodamas vieną klausimą- kas toje šventėje svarbiausia? Atsakymas žinoma- Mes...
Čia ir baigėsi visi nerimai, vyras pažiūrėjo į kalendorių ir pasakė- penktadienį turime laisvadienius, tad važiuojame pildyti prašymų, o kadangi anksčiausiai susituokti galima po mėnesio, tai ir data kaip ir aiški. Kaip tarėm taip ir padarėm- parašėme prašymą įregistruoti santuoką.

Po prašymo pateikimo, tolimesnis procesas buvo gan paprastas ir lengvas: išsirinkome, kaip norėsime atrodyti tą dieną, įsigijome drabužius bei aksesuarus, aptarėme tos dienos detales ir norus, bei paprašėme dviejų, mums brangių žmonių, tapti liudininkais sudarant mūsų santuoką.

Visas pasiruošimas ėjosi gan lengvai ir, sakyčiau, visai smagiai iki to momento, kol susidūrėme su artimos aplinkos požiūriu į mūsų sprendimą. Gyvenime vadovaujamės principu- būk sąžiningas su savimi ir su kitais. Todėl, kai artimieji pradėjo klausinėti apie vestuves, mes nemelavome, ir sakėme kaip yra- mes nusprendėme, kad vestuvių ceremonija bus tik mūsų dviejų, dalyvaujant liudininkams, vėliau mes išvykstame, o jau sugrįžus, santuokos faktu galėsime pasidžiaugti su visais artimaisiais. Tačiau artimieji, turėjo savo norų ir savo vizijų mūsų vestuvių klausimu.
Kilo daug klausimų ir nesupratimo dėl mūsų sprendimo. Dažnai teko girdėti žodį- tradicijos, tačiau ką reiškia šis žodis? Ką rinktis- mus ir mielą laiką sau ar tradicijas ir su tuo kylančias įtampas?

Kaip taip?

O kur artimieji? Juk jie irgi nori pasidžiaugti, būti kartu tą dieną.

Bet mes manėme...

O kodėl? O Ką? O kaip? Kodėl taip? Kodėl kitaip? Kodėl ne taip, kaip visi? Iš kur? O kaip gi mes...

Ir jei iki tol, viskas ėjosi lengvai ir tą dieną mes matėme lengvai ir šviesiai, viskas pradėjo tamsėti. Po kiekvieno pokalbio apie aplinkinių lūkesčius į mus ir mūsų šventę, mums ta diena pradėjo kelti stresą ir įtampas. Renkamės, ko norime mes? Tuomet artimieji nusimena, prasideda įtampos su jais ir dėl jų. Renkamės jų norus? Tuomet paminame save ir šventė jau nebe mūsų, ji apie kitus.

Tai kėlė daug streso, o stresas atitinkamai privedė iki blogos savijautos, ašarų ir svarstymų iš vis atšaukti vestuves. Pas mus abu kilo daug klausimų: kodėl kiti negerbia mūsų pasirinkimo? Kodėl kiti savo norus stato aukščiau mūsų?

Tačiau leidus sau pabūti tose būsenose, su tais jausmais, mintimis ir savijautomis, su vyru pasikalbėjus ir abiems nusiraminus, pradėjome aiškiai brėžti ribas, kas yra mūsų nejudinami dalykai, ir kas gali būti judinama.
Mūsų norai: diena prasideda pasiruošimais (makiažas, gėlės, kostiumas ir t.t.) dviese, vestuvių pati ceremonija- mūsų dviejų ir liudininkų, fotosesija- mūsų dviejų, jaukioje studijoje, vakarienė ir pasiruošimas kelionei.

Artimųjų norai ir lūkesčiai: Dalyvauti mūsų vestuvėse, pasveikinti, pabūti tą dieną su mumis kartu, turėti atsiminimą iš tos dienos.

Priėmėme kompromisą, ir informavome apie mūsų sprendimą mūsų artimuosius bei draugus, ir ta diena atrodė taip:

Aš keliavau pas visažistę, tuo metu mano būsimas vyras- pas floristus, kurti man puokštės (jis nuolat man dovanoja gražiausias puokštes, todėl mielai ėmėsi ir šios užduoties). Toliau keliavome namo ruoštis, kartu karts nuo karto atsisukant į fotografą, kuris mus lydėjo tą dieną nuo ryto iki pat vėlyvo vakaro. Nuvykus prie metrikacijos, mūsų jau laukė šampano staliukas ir pirmieji atvykę artimieji, kurie toliau leido laiką po malonia saulės šiluma, kol mes tuo metu, su liudininkais keliavome sudaryti mūsų santuokos. Po visos ceremonijos, išėjome į lauką, kur mūsų jau laukė mūsų draugai ir artimieji. Čia, jau įvykus faktui, mes priėmėme sveikinimus, labai nuoširdžiai džiaugėmės, kėlėme taures, ir įamžinome šias akimirkas nuotraukose. Po šios dalies, toliau su vyru keliavome į foto studiją, kur buvome tik mes dviese ir fotografas (kuris, dabar jau galiu pasakyti, yra tikras profesionalas, sukūręs labai saugią aplinką, pilnam atsipalaidavimui ir mėgavimusi mūsų fotosesija- reiks kontaktų, mielai pasidalinsiu). Toliau pratęsėme fotosesiją už studijos ribų, ir po visos smagios dienos, su liudininkais ir fotografu (kuris tą dieną mums be galo daug kartų padėjo), keliavome vakarieniauti ir smagiai šnekučiuojantis leidome paskutines tos dienos valandas. Kitą rytą, išvykome į Italiją ir pradėjome savo, kaip vyro ir žmonos, kelionę.

Nesigailime nė vieno savo sprendimo, džiaugiamės, kad likome ištikimi sau, tačiau tuo pačiu atsižvelgėme ir į kitų norus, ir turėjome maksimaliai nuostabią savo vestuvių dieną, kurioje buvo labai daug juoko, šypsenų, ramybės, džiaugsmo ir žinoma meilės- tiek vienas kitam, tiek visiems, kurie buvo, ir priėmė mus tokius. Nuo tos dienos, artimieji ir draugai, tapo mums dar artimesni, o mes išmokome, kaip svarbu išlaikyti savo vidinį norą, ir nepulti į kraštutinumus, kai atrodo, jog viskas slysta iš rankų.